Kas yra tuščio lizdo sindromas? ...

Vaikų išėjimas iš namų, savarankiškas jų gyvenimas bei antrosios pusės pasirodymas tėvams, o ypatingai motinoms, sukelia nemažai uždavinių, kuriuos jie turi įveikti. Visi šie dalykai yra susiję su atsiskyrimo procesu, kuris vyksta kone visą gyvenimą, nuo pat kūdikio gimimo. Mažas vaikelis, devynis mėnesius buvęs moters kūno dalimi, net ir gimęs, fiziškai tapęs atskiru žmogumi, mamos sunkiai suvokiamas kaip jai nepriklausantis asmuo.
Jau nuo pirmųjų žmogaus gyvenimo metų tiek mažylis, tiek mama turi išmokti, kad jie yra atskiri asmenys ir nepriklauso vienas kitam, nėra skirti vien vienas kito poreikių tenkinimui, gali turėti skirtingus tikslus, norus, ypatumus.
Deja, šis procesas nevyksta savaime. Atsiskyrimui ir vaiko paleidimui reikia daug sąmoningumo. Visa tai dar labiau apsunkina kito uždavinio - prisirišimo įgyvendinimas. Neretai motinos, kad mažas vaikutis jaustųsi saugus, stengiasi patenkinti jo poreikius pamiršdamos, kad vienas iš jų yra savarankiškumo siekimas.
Pradėjau gana iš toli, tuo norėdama parodyti, jog tuščio lizdo sindromas ir jo intensyvumas yra susijęs su viso gyvenimo metu vykusiais procesais tarp mamos ir vaiko. Ir kuo didesnė priklausomybė buvo tarp vaiko ir tėvų, tuo skausmingesnis yra jo išėjimas suaugus, nes neretai tėvams tai yra per staigus pokytis.
Tuščio lizdo sindromui būdinga tai, jog gimdytojai turi susidoroti su nemažai kylančių jausmų: artėjančios senatvės, mirties baime, vienišumo baime, nerimu, kad bus niekam nereikalingi. Vaiko išėjimas iš namų yra didelis pokytis asmens gyvenime, kuris iškelia didžiuosius egzistencinius klausimus, vaikų auginimo metu neretai nuslopinamus, užmaskuojamus buities rūpesčiais, vaikų auklėjimo sunkumais ir panašiai. Šis sindromas aštriausiai pasireiškia namus palikus pirmam vaikui, o jei jų yra daugiau nei du, dar ir paskutiniam.
Atžaloms išėjus iš namų, tėvai turi užduotį susirasti kitokius, jau ne tėvų vaidmenis. Tuo metu neretai sutuoktiniai išgyvena krizes, nes jiems reikia iš naujo pamatyti vienas kitą ne kaip mamą ir tėtį, bet kaip žmoną ir vyrą. Jie turi vėl susirasti naujas atsakomybes, pareigas. Grįžti prie visuomeninio gyvenimo, atkurti santykius su draugais, jei vaikų auginimo metu visa tai buvo prislopinta.
Daugiau mažiau visos šeimos išgyvena tuščio lizdo sindromą vaikams palikus namus, tačiau intensyviausias jis ten, kur sutuoktiniai save buvo atidavę vien vaikų priežiūrai, savo asmeninius ir santykių sunkumus buvo paslėpę po vaikų problemomis ar poreikiais.
Pasitaiko ir tokių atvejų, jog tėvai, net ir vaikui išėjus iš namų, nepriima to, jog reikia jį paleisti. Jų baimė būti nereikalingais ir pamirštais perauga į norą kontroliuoti savo „mažylį" per atstumą. Atsiradus šalia kitam žmogui, galimybės labai sumažėja, tačiau bandymas išlaikyti savo pozicijas dar labiau sustiprėja.