Kaip vaikai pakliūna į TV spąstus? ...

Augančiam vaikui yra svarbu pažinti jį supantį pasaulį. Vedinas įgimto smalsumo, jis tarsi kempinė sugeria bet kokią iš aplinkos gaunamą informaciją. Vaikas dar nėra išsiugdęs gebėjimo analizuoti ir atsirinkti, kas svarbu, o kas nereikalinga. Jam tinka viskas, kas sugeba patraukti dėmesį. Be to vaikas turi begalę laiko. Jam nereikia eiti į darbą, rūpintis šeima, netgi savimi nereikia rūpintis, nes tai už jį padaro tėvai. Vienintelis rūpestis – ką veikti. Viskas taip greitai atsibosta. Žaislai ir aktyvi veikla įdomūs, kai šalia yra žaidimų draugas, be to tam reikia įdėti pastangų, būti aktyviam. Televizorius iš pirmo žvilgsnio atrodo puiki išeitis. Jis visuomet šalia, yra patrauklus, suteikiantis begalę informacijos, jį žiūrėti nereikia jokių pastangų. Televizorius nepasakys: „Neturiu laiko, man jau reikia bėgti į darbą.“
Be to, ekrane vaizduojama realybė kartais būna kur kas patrauklesnė, nei ta, kurioje gyvena vaikas. Mokslininkai pastebėjo, kad žiūrint televizorių jau po 30 sek. žmogaus smegenų veiklos aktyvumas sulėtėja, ima dominuoti letarginės alfa bangos, pasiekiamas tam tikras atsipalaidavimas. Beta bangų, reikalingų budrumui ir mąstymui, gerokai sumažėja. Patenkame į savotišką hipnozinę būseną, todėl žiūrime televizorių netgi tada, kai nieko įdomaus jis nerodo. Taip televizorius tampa spąstais – viliojančiais, įtraukiančiais ir nepaleidžiančiais. Jei auginate vaikus, turbūt sutiksite, jog tai nelengvas ir labai atsakingas užsiėmimas. Kasdien tenka spręsti begalę problemų, kurių dauguma – buitinės. Kaip nuvesti vaiką į darželį, ką išvirti pietums, laiku pakeisti sauskelnes, apsilankyti pas gydytoją, ir, aišku, tas nuolatinis mažylio klausimas: „Ką man veikti?“ Be viso šito, dar turime kalnus asmeninių problemų, rūpesčių, norų, išgyvenimų, su kuriais reikia kasdien tvarkytis. Žinoma, dažnai viskam pritrūksta laiko. Tuomet ieškome, kas mus pakeistų, pabūtų su vaiku, kol tvarkysime savo reikalus ar tiesiog ilsėsimės.
Čia ir vėl mums į pagalbą ateina televizorius. Jis visuomet šalia, jo nereikia prašyti: „Pažiūrėk mano sūnų kol aš būsiu užsiėmęs“, ir jis tau niekada neatsakys: „O, ne, aš turiu kitų planų...“ Na, o vaikas dažniausiai mielai priima tokį mamos pakaitalą, nurimsta, ir problema, atrodo, lengvai išspręsta. Tai sukelia norą pasinaudoti „televizine aukle“ ir kitą kartą, ir dar kitą. Svarbių priežasčių atsiranda kasdien. Ir štai mūsų vaikas ir televizorius neišskiriami draugai. Mažylis jau pats reikalauja televizoriaus, kitkas jam neįdomu. Nepastebimai prie televizoriaus praleidžiamas laikas ilgėja, pakeisdamas vaikui bendravimą su tėvais ir bendraamžiais, aktyvius žaidimus gryname ore ar vaizduotę lavinančią kūrybinę veiklą, pakeisdamas realų gyvenimą į spalvotą, bet netikrą pasaką.
Tačiau tai dar ne viskas. Kartais užsiėmę kasdieniniais rūpesčiais tėvai nepastebi, kokią informaciją apie pasaulį iš tikrųjų gauna jų vaikas ir kaip jis tą informaciją supranta. Visi norime, kad mūsų atžalos užaugtų sveikomis, savarankiškomis ir savimi pasitikinčiomis asmenybėmis, ir nesusimąstome, kad televizija gali tapti ta piktąja pamote, stabdančia ir žalojančia sveiką vaiko vystymąsi.