Kaip vaikai išgyvena skyrybas? ...

Dauguma vaikų skyrybas pergyvena be didesnių problemų ir žymesnių neigiamų pasekmių. Tačiau kai kuriems to pasekmės būna traumuojančios bei jaučiamos labai ilgai. Amerikiečių mokslininkų duomenimis, emocinių ir elgesio sunkumų turi apie 25 proc. išsiskyrusių šeimų vaikų, kitose šeimose šis rodiklis tesiekia 10 proc. Ypač sunkiai nukenčia tie vaikai, kurių tėvai nesugeba civilizuotai bendrauti bent dėl atžalų, todėl mažieji gyvena nuolatinėje įtampos būsenoje.
Po skyrybų vaikus užplūsta daugybė emocijų. Gyvenimo bei laiko leidimo su tėvais pasikeitimai gali sukelti baimės ir pykčio jausmus, o ilgas nesimatymas su vienu iš tėvų - vienišumo. Taip pat vaikai jaučia pasikeitimų baimę, nes pradeda suvokti, jog niekada nebebus kaip anksčiau.
Kai mažieji negali tinkamai išreikšti minėtų emocijų, jie pasijaučia bejėgiai ir patiria psichologinę traumą. Čia labai svarbūs tėvų žodžiai bei veiksmai, nes jie gali arba sukelti dar daugiau emocinio skausmo, arba padėti su juo susidoroti. Kai vaikai pyksta ant Jūsų ar ant kito iš tėvų, tai yra teisėtas ir normalus elgesys. Leiskite atžaloms išreikšti šiuos jaumus atvirai ir neteiskite. Nereaguokite į vaikų pyktį supykdami patys ir nepriimkite jo asmeniškai, bet pasistenkite juos suprasti.
Dažnai skyrybų situacijoje vaikus kamuoja nerimas. Jie jaučiasi nesaugūs, palikti, baiminasi kažkokios neapčiuopiamos didelės grėsmės. Nerimo kankinami vaikai dažnai tampa nesavarankiški ir atsiriboja nuo bendraamžių, draugų. Kad padėtumėte, privalote išklausyti savo atžalas net tada, kai jie kalba vis apie tas pačias baimes. Nuolat kantriai, kruopščiai ir logiškai kartokite, kad nepagrįstos vaikų baimės netaps tikrove. Palaikykite atžalas suteikdami kiek įmanoma daugiau stabilumo.
Kai tėvai skiriasi, vaikams kyla liūdesio jausmai, kurie kartais perauga į rimtesnę depresiją. Svarbu jiems kartoti, kad su laiku palengvės. Kartais gali prireikti ir profesionalų pagalbos. Į juos kreipkitės, jeigu pastebite tokius požymius: spontaniškumo praradimą, žemą savivertę, nuolatinį liūdesį, besitęsiančias neracionalias baimes, nesirūpinimą savimi, miego ir koncentracijos sutrikimus, agresiją, elgesio sutrikimus, asmenybės pasikeitimus, problemas moksle bei bendravime su bendraamžiais. Dažnai užslopintos vaikų emocijos pasireiškia kaip fizinės ligos: galvos skausmai, pykinimas, virškinimo sutrikimai.
Apibendrinant vienas efektyviausių pagalbos vaikams būdų yra leidimas atvirai išsakyti savo mintis ir jausmus, atidus stebėjimas, kaip atžalos prisitaiko prie naujo gyvenimo. Tai yra abiejų tėvų darbas, užtikrinantis, jog vaikai pasitikės jais ir formuosis kaip emociškai sveikos asmenybės. Išklausius mažųjų baimes ir pyktį, būtina patikinti juos, kad ir toliau bus mylimi, aprūpinti bei saugūs. Taip pat įtraukite atžalas į naujo gyvenimo kūrimo procesą. Pavyzdžiui, jei įmanoma, leiskite jiems pasirinkti, kur gyventi.