Kaip suvaldyti pyktį? ...

Ilgą laiką buvome (ir esame) mokomi, kad „padorūs" žmonės nepyksta, jie šypsosi. Ir vaikai to mokomi - „baik čia ožiuotis"; „kiek čia man gadinsi nervus"; „baik laužyti"; „baik pykti". Toks „mokymas" atėjęs iš istorijos. Tačiau pykčio mes neišvengsime - jis visada yra šalia. Pyktis yra antrinė emocija. Tai ne tas pats kaip liūdesys ar baimė. Antrinė emocija maskuoja kažkurią kitą emociją. Niekada nebūna taip, kad žmogus tiesiog supyksta. Pyktis yra reakcija į ankstesnę emociją - įsižeidimą, nusivylimą, skausmą ar dar ką nors, kas atsitiko. Pykčiu žmonės bando palaužti, sunaikinti tą jausmą, su kuriuo nesusitvarko.
Galime numatyti, kaip veikia pyktis. Mumyse slepiasi kažkoks sunkus jausmas, dėl kurio supykome, tada norisi kažkam trenkti - tai vadinama agresija. Ir suaugusį, ir vaiką reikia išmokyti atpažinti tą jausmą - pyktį. Suaugęs gali suvaldyti pyktį taip pat kaip ir vaikas... vaiko ir suaugusio emocijos nesiskiria. Tik dažnai „užsidedama karūna" - jeigu supyksta tėvas, tai jam jo pyktis atrodo „svarbesnis" nei sūnaus, nes jis turi žymiai daugiau jėgos.
Tėvai turi mokyti vaikus atpažinti tą jausmą (pyktį) ir jį pamatuoti: kaip smarkiai vaikas piktas, ką galėtų padaryti? Kai matot, kad vaikas suirzo, tuoj susimuš, reikia pasikviesti į šalį ir pakalbėti. Neretai paklausus besimušančio vaiko, kodėl jis trenkė, šis atsako, kad nežino. Bet kad vaikas supyko ir nesusivaldė - tai jis supranta tik vėliau.
Labai svarbu išmokyti tiek vaiką, tiek suaugusį „atvėsti". Kai supykstame, į organizmą plūsteli galybė hormonų. Tai vadinama sujaudinta būsena, ir žmogus dar 2 valandas po pykčio „vėsta", todėl bet kokia kita smulkmena ji vėl labai greitai suerzina. Tad jeigu vaikas ar suaugęs supyko, jam atvėsti reikia laiko. Galima padaryti apgalvojimų kėdę, kai vaikas turi sėsti ir pagalvoti, kas čia įvyko. Arba galima visiškai pakeisti veiklą ir vėliau grįžti prie tos temos.
Svarbu išmokyti vaiką ir suaugusį atpažinti pyktį ir išmokyti jį išreikšti žodžiais. Nedaužyti, nežaloti, neslėpti pykčio - išsakyti nieko nežalojant. Anksčiau ir suaugę buvo mokomi: jeigu supykai - patrankyk, padaužyk ką nors ir praeis. Psichologai turėjo vadinamą „rėkimo terapiją". Pavyzdžiui, važiuoja žmogus mašina, joje garsiai groja muzika, žmogus garsiai rėkia - po kurio laiko jis jau ir ramesnis.
Kas įvyksta, kai mes leidžiame pasireikšti tokiai agresijai - nieko nežalojant, tik rėkiant? Mes laviname šią emociją, centrus, kurie atsakingi už pyktį. Kitą kartą mes supyksime dar greičiau ir stipriau. Todėl geriausia yra susivaldyti ir pyktį išreikšti žodžiais: „aš ant tavęs supykau, nes....". Ir to pakanka.
Kitas netinkamas vaiko mokymas - raginimas „nepykti". Pyktis tada išlįs nepastebimai per susierzinimą, daiktų gadinimą, ar taip vadinamą suicidinį, negatyvų elgesį, kai vaikas nieko nenori, niekas jam nepatinka. Vadinasi, pyktis jau buvo kažkur paslėptas ir į tam tikrą žmogų vaikas reaguoja taip - nenori bendrauti, nenori žaisti, o kodėl - nežino. Tai yra paslėptas pyktis.
Pykti yra normalu. Nevaldyti pykčio, kai jis tampa veiksmu, agresija jau yra nenormalu. Lietuvoje 63 proc. moterų prisipažino „gavę į kailį" nuo savo partnerių, sutuoktinių, kas rodo, kad Lietuvoje agresija yra bene vienintelė forma, kai susikaupus pykčiui yra lengviausia suduoti ir taip „išspręsti" problemą.
Susipykti galima, bet po to reikia atvėsti - išeiti pasivaikščioti, paskaityti laikraštį, pažiūrėti televizorių, nueiti nusimaudyti ar pamiegoti. Po 2-3 valandų jau galima blaiviai mąstyti ir aptarti, kas čia įvyko. Tai nereiškia, kad susitaikom, tai reiškia, kad išsprendžiam problemą. Problema sprendžiama, kai priimami kompromisai ir abu pasako, kaip kiekvienas mato ir supranta problemą, sugalvoja kuo daugiau variantų, ką daryti ir pasirenka tinkamiausią sprendimą abiems. Kai suaugę moka taip spręsti problemas - vaikai daro tą patį, jie imituoja, mokosi iš gero tėvų pavyzdžio.
Kiekvienas suaugęs ar vaikas turi atrasti geriausius būdus, kaip save sustabdyti supykus. Staigūs sprendimai (nedarysiu valgyti, nevalgysiu, sugadinsiu daiktą...) ateina žmogui staigiai supykus. Susilaikymas nuo staigių sprendimų yra svarbus. Tai gali būti: staigus sustingimas, rankų palaikymas po šaltu vandeniu, rankos įgnybimas, suskaičiavimas lėtai iki 10, įkvėpimas ir kvėpavimo sulaikymas nuteikiant save, kad „dabar nieko nenuspręsiu, truputį palauksiu ir tada nuspręsiu, ką reikia daryti. Dabar esu per piktas". Pyktis niekada nepadeda priimti protingo sprendimo, pyktis pasiūlo tik destrukciją. Pykčio kaip emocijos esmė yra sunaikinti kažką, paskirtis - užmaskuoti kliūtį. Todėl staigus sustojimas yra reikalingas tam, kad vėliau žmogus priimtų teisingą sprendimą. Paskui reikia leisti sau atvėsti, pabūti vienam, užsiimti veikla, kuri ramina. Tada kviesti į pokalbį žmogų, su kuriuo susipykote ir kalbėtis, spręsti problemą.Vaikai mokomi pasibučiuoti, susitaikyti, bet tai nėra problemos išsprendimas. Problemos sprendimas yra susitarimas ką darysime, kai tokia situacija vėl pasikartos.
Suaugusieji kartais „išbraukia" vieną ar kitą žmogų iš savo gyvenimo todėl, kad susipyko, priėmė griežtą sprendimą ir patys to nejausdami daugiau niekad gyvenime nebendrauja su tuo žmogumi. Tai yra agresija. Agresija reiškia sunaikinti arba nusišalinti. Vyrai dažniausiai naudoja agresiją, jėgą, moterys - nusišalina, atsitraukia. Lietuvoje pyktis yra labai skausminga tema. Vaikai agresiją išreiškia ir per patyčias, tai - žodinė agresijos forma. Savižudybės taip pat yra viena iš agresijos formų, bet nukreipta į save, savęs naikinimą.
Taigi, apibendrinant, geriausia pyktį išreikšti žodžiais - aš pykstu, man skaudu, man nepatinka. Gerai mokėti save staigiai sustabdyti. Atvėsti nuo pykčio. Sėsti ir kalbėti kas atsitiko, spręsti problemą.