Kaip elgtis, kai vaikas isterikuoja viešoje vietoje? ...

Vaiko isterikavimą neretai tenka pamatyti parduotuvėje - prie žaislų ar šiaip spalvotų daiktų. Dažniausiai isterija kyla mamai nekreipiant dėmesio į vaiko „duok".
Pirma, ko tikrai nereikia daryti - tai mušti vaiko ir kas dažnai nutinka - tėveliai uždrožia vaikui per užpakalį. Kitas variantas, ką tėvai daro negerai, - stipriai suspaudžia vaiko ranką, petį, ausį, kaklą arba prisilenkia prie ausies ir tyliai grąsina: „dar tu čia parėksi.., kai grįšim namo, tai atsiimsi, - gausi lupti arba kažko negausi". Jeigu vaikas nenurimsta, po tokių grąsinimų jis net gali griūti ant grindų, imti voliotis ir klykti.
Kaip tėvams elgtis? Tai labai priklauso nuo vaiko, kuris isterikuoja, rėkauja ir siekia dėmesio parduotuvėje, amžiaus.
1-2 metų vaikas. Vienas iš būdų - paimti vaiką ant rankų. Jeigu vaikas plėšosi, juda - paleisti, nekariauti. Ir jei vaikas voliojasi ant žemės, tėvai neturi stovėti ir žiūrėti, o turi būti labai arti, jeigu galima, net atsigulti šalia. Taip pat negalima leisti vaikui žaloti save. Kai kurie maži vaikai tranko galvą, muša save, kol negauna tai, ko nori.
Žodinės instrukcijos, aiškinimai, kad tėvai negali sau to leisti ir kad vaikas jau turi daug tokių daiktų, nepadės. Kas padeda? Padeda mamos ar tėvo dalyvavimas emociškai. Tarkim, vaikas pradeda isterikuoti, tėvai be žodžių turi parodyti savo siaubo į šią vaiką reakciją - siaubo, išgasčio iškreiptą veidą - taip parodyti, kad mama ar tėtis jaudinasi. Vaikas labai gerai supranta kūno kalbą ir vaikui vienas iš sunkesnių dalykų yra mamos nuliūdimas ar suirzimas. Jis į tai labai reaguoja - supranta ir jaučia.
Kitas variantas - vaiką išnešti toliau nuo tos (isteriją keliančios) vietos, pasodinti, palaukti (3-10 minučių) kol jis nurims.
3-4 ar 5-6 metų vaikai. Su vyresniais vaikais jau galima kalbėtis, pasakyti, kas galima, ko negalima. Tokio amžiaus vaikas tai supranta. Kartais tėvams pakanka pasakyti, kad šito mes dabar negalime nusipirkti. Bendravimas labai priklauso nuo to, kaip tėvai auklėja vaikus. Lengviau, jeigu namuose yra laikomasi aiškios pasiekimų sistemos - sutariama, kad padarius gerą darbą - padėjus mamai ar tėčiui - galima įsigyti vieną ar kitą daiktą.
Su mokyklinio amžiaus vaikais (ištikus isterijai) - kalbame. Kalbant su vaiku reikia būti viename akių lygyje - mama ar tėtis turi pritūpti arba atsisėsti šalia. Ir kalbėti reikia žiūrint vaikui į akis. Vaikai labai gerai reaguoja, priima akių kontaktą. Kalbėti reikia ne per greitai - negalima pasakyti „ne" ir nueiti šalin. Taip pat, negalima pamiršti emocijų ir reaguoti į vaiko nusiminimą - "kaip man liūdna, kad tau taip liūdna." Labai greitai vaikas, pamatęs mamos ar tėvo emocijas ir reakciją, užmirš daiktą, kurio jis taip norėjo, nes tėvų dėmesys yra daug geriau.
Mamai ar tėčiui yra svarbu „išsijungti" mintyse, kad jie yra parduotuvėje ar kokioje kitoje viešoje vietoje ir matyti tik savo vaiką. Reikia kalbėtis, net neskubėti išeiti. Nėra vieno sakinio ar vieno žvilgsnio, po kurio vaikas aprimtų, kad viską suprastų. Tai yra procesas. Vaikui pradėjus isterikuoti galima pasakyti - „ooo, šitą temą mes aptarsime vėliau". Ir geriausia net tą pačią dieną žaidimo forma paėmus lėlę ar kokį kitą žaislą parodyti vaikui kas įvyko parduotuvėje, kaip vaikas elgėsi. Vaikui reikia pačiam leisti atsakyti/papasakoti: „o vat kai kitą kartą eisim į parduotuvę, kaip tu darysi?"; „jeigu nori padėti tėveliams, kaip tau reiktų daryti.?"
Jeigu isterija kartojasi, yra naudojama taktika, kai einama į parduotuvę su vaiku iš anksto susitarus - tik pažiūrėti, ko ten yra. Reikia parodyti, kad išėjote į parduotuvę be pinigų. Galima klausti vaiko - kas tau yra svarbiau: žaislai ar toks mūsų žaidimas? Toks „pasivaikščiojimas" padeda nujautrinti vaiką nuo daiktų, bet tam reikia laiko, ko dabar tėvai dažnai neturi.