ka vaikai isgyvena po skyrybu ...
ka vaikai isgyvena po skyrybu
Atsakymai:
Ir as paauglysteje isgyvenau tevu skyrybas. Tiek teciui, tiek mamai, kad ir kaip butu sunku tomis akimirkomis, nereiketu niekada pamirsti savo vaiku, nes jie ne maziau skausmingai isgyvena issiskyrima. Kartais mamai ar teciui buna labai sunku ir jiems atrodo,kad turi viska isgyventi vieni savyje arba kad skyrybos - ne vaiku reikalas. Taciau vaikui gali pasirodyti, kad jie susirupine tik savimi, ir jis gali pasijusti pamirstas ar nebesvarbus. Labai svarbu nepamirsti pasirupinti, kaip jauciasi vaikas, parodyti jam demesi, sneketis, kodel kartais taip nutinka ir tevams tenka skirtis. Svarbu, kad vaikas nepasijustu likes su savo skausmu vienas ir nezinioje. Nes tuomet pradeda listi i galva baisiausios mintys.
Mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 10 gal metų. Galiu pasakyti, kad už skyrybas esu mamai dėkinga visą gyvenimą. Baigėsi kivirčai, važinėjimai pas močiutes naktimis ir pan. Po skyrybų mama atsigavo, viskas susitvarkė. Be abejo, visko buvo, bet tai buvo tikrai geriau nei besipykstantys tėvai. Tėvas kartais atsirasdavo, tai vėl dingdavo... Paskutinį kartą jį mačiau prieš 10 metų gal... Matyt ne visiems žmonėms duotas tėviškumo instinktas.
drįstu šį klausim1 atsakyti, nes mano aplinkoje, kai augau buvo daug tėvelių besiskiriansia, bet svarbiausia, kad nutiko ir mano šeimoje taip. Tačiau manau,kad šis atsakymas labai priklauso nuo to iki skyrybū, kokie buvo santykiai su vaiku ir koks "stovis" buvo namie. Aų labai džiaugiausi, kai išsiskyrė tėvai, nes tada dingo kivirčai ir visos kitos problemos namie, jaučiausi saugiau, bet tuo pačiu, tėvas labiau pradėjo rūpintis mumis ir skirti daugiau dėmesio nei gyvenome su jo, tai neilgai trūko. JAučiau didelę gėdą prieš bendraamžius, nekenčiau tėvo ir vėliau mamos ir jų abiejų, kad jie išleido mane į šį pasaulį. Ilgainiui susitaikiau ir gyvenau. Labiausia norėjosi, kad jie ir tolaiu abu bendrautų su manimi ir nepasakotų viens apie kitą blogų dalykų, o kad tik viens kitam išliktų neutralūs.
Padėkite man. Mano tėvai išsiskyrė prieš 2 mėnesius. Skyrybos įvyko dėl abiejų pusių neištikimybės,ką sužinojau ir Aš-jų vaikas. Man net teko galimybė su jais susitikti. Rimtesni pykčiai prasidėjo jau prieš metus, tada labai sunkiai išgyvenau tai, nemokėjau sulaikyti ašarų. Tada įvyko toks baisus incidentas. Mano tėvai susimušė ir man teko tai matyti. Buvo neapsakomai skaudu. Vėliau viskas kaip ir apsiramino, tik jaučiau tokią didelę tuštumą ir po kiek laiko supratau, kad man sunku išreikšti savo emocijas, jausmus, nuotaikas. Mane vežė pas psichologą, bet vienas kartas nieko nepadėjo. Ir tada mane pradėjo gąsdinti tokia mano būsena. Ir aš ėmiau su tėvais atvirai nebebendrauti, nes nebemokėjau. O rudens pabaigoje, mes išsikraustėme ir aš dar iki dabar negaliu to pernešti. Negaliu nei atleisti tėvams nei su jais bendrauti. Lieku tik viena pati. Net nebežinau kaip man elgtis. Gal Galite ką nors pasiūlyti ką daryti, nes jaučiu nebeišlaikysiu....
Buvau dar maza, kai issiskyre mano tevai. Zinojau, kad tevas yra. Ir mes jam tiesiog buvome. Taciau mazam vaikui mama yra visas pasaulis ir nelabai anuo metu kilo klausimu, kodel mes taip gyvenam. Suvokti savo mintis, isgyvenimus, pojucius patirtus vaikysteje bei issifriuoti visas is to plaukusias interpretacijas pradejau tik baiginedama mokykla, pati uzaugusi iki suaugusiu gyvenimo. Skaudziausiai prisimena mamos bandymai susilipdyti subyrejusi gyvenima su kitais zmonemis. Tie kiti vaikams visada yra daugiau ar maziau svetimi. Ir vaikai visada yra jiems svetimi. Ypac svetimi vaikai yra tu svetimu zmoniu artimiesiems, mamoms ar tetoms, kurios visada savus labiau paglostys nei svetimus. Tai vat tas svetimu zmoniu sindromas, buvimas svetimu tarp svetimu ir lydi mane visa gyvenima :) Beja, esu vienisa mama. Manau, kad tai t.t. prasme yra emocinis palikimas is mano vaikystes. Esu giliai isitikimusi, kad patirtos skyrybos ar augimas nepilnos sudeties seimoje vaikams palieka vienokius ar kitokius randus, kurie turi lemiamos itakos ju gyvenimui ateityje.
Specialisto atsakymas:
Tėvų skyrybos yra gana dažnas reiškinys šiais laikais, dėl to tai viena iš dažniau pasitaikančių krizinių situacijų vaikams. Dauguma tyrimų rodo, jog tėvų skyrybos neišvengiamai sukelia pasekmes vaikams. Tėvų skyrybos yra stiprus stresinis išgyvenimas vaikui, kuris vėliau gali pasireikšti vystymosi, emociniais ir elgesio sutrikimais.
Nesantaika, konfliktai šeimoje, prasidedantys jau prieš skyrybas, sumažėjęs arba perdėtas tėvų dėmesys vaikui, atsiskyrimas nuo vieno iš tėvų neigiamai veikia vaiko psichologinį gerbuvį. Vaikui gali pasireikšti tokie sutrikimai kaip tikai (nevalingi judesiai ar garsai); enurezė (naktinis šlapinimasis); depresija; regresas; prieraišumo sutrikimai – nesaugus prieraišumas, atsiskyrimo nerimo sutrikimas; priešiškumas, agresytvumas; somatinės ligos; mokymosi sunkumai; sumažėjusi savivertė.
Tai, kaip vaikas išgyvena skyrybas ir kokias pasekmes tėvų skyrybos gali atnešti, labai priklauso nuo vaiko amžiaus skyrybų metu:
• 0-2 m. Vaikai iki 2-ejų metų amžiaus dažnai nepamena gyvenimo pilnoje šeimoje. Tokio amžiaus vaikai yra labiau centruoti į save ir savo vystymąsi. Žinoma, jie jaučia tėvų sielvartą ir į jį reaguoja, tačiau negali savo susirūpinimo išreikšti žodžiais. Be to, suaugusieji jiems taip pat neaiškina susidariusios situacijos. Dėl to jų nerimas gali būti nustumtas giliai į pasąmonę ir pasireikšti vėlesnėse vystymosi stadijose.
• 3-5 m. Sunkiai skyrybas išgyvena ikimokyklinio amžiaus vaikai. Tokio amžiaus vaikai pradeda save matyti kaip įvykių priežastį. Tokiame amžiuje pradeda vystytis vaiko moralė ir jie yra ypač linkę dėl aplinkos įvykių kaltinti save. Tokio amžiaus vaikai dėl tėvų skyrybų dažnai prisiima kaltę sau. Šio amžiaus vaikams gali pasireikšti vystymosi regresas daugelyje sričių, gali pasireikšti: atsiskyrimo nerimo sutrikimas, miego sutrikimai, enurezė, agresyvios fantazijos, sumažėti savivertė. Kai kuriais atvejais neteisinga tėvų reakcija gali sutrikdyti normalų vaiko seksualumo vystymąsi. 3-5 metų vaikams labai svarbus ryšys su abiem tėvais.
• 6-11 m. Jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikai skyrybas išgyvena ypač sunkiai. Jie jau yra pakankami suaugę, kad suprastų, kas vyksta, bet jiems trūksta pakankamai žinių, kaip šią situaciją įveikti. Tokio amžiaus vaikų pagrindinė užduotis, anot Eriksono, yra vystyti savo kompetencijas išoriniame pasaulyje, tačiau nesklandumai šeimoje gali sutrikdyti ir sustabdyti šiuos procesus. Visa tai gali stipriai atsiliepti mokymuisi. Gali atsirasti nesutarimai su bendraamžiais (šie vaikai gali tapti „aukomis“ arba „chuliganais“), kai vaikas savo vidinius konfliktus iškelia į išorę. Taip pat gali išsivystyti somatinės ligos dėl pastovaus nerimo namuose. Kadangi po skyrybų vaikai dažniausiai lieka gyventi su motina, jaunesnio ir vidutinio mokyklinio amžiaus vaikams, ypač berniukams, stiprų poveikį daro tėvo trūkumas, 6-11 metų vaikams jų lytinės identifikacijos formavimuisi ypač svarbus yra ryšys su tos pačios lyties tėvu.
• 12-17m. Paauglystės laikotarpiu, kuomet vaikams prasideda atsiskyrimo nuo tėvų stadija, nors tuo laikotarpiu tėvų autoritetas jiems mažėja, tačiau yra labai svarbus pamatinės šeimos stabilumas, kaip saugumo garantas šiuo kritiniu vaikui laikotarpiu. Šio amžiaus vaikams skyrybų neigiamas poveikis gali pasireikšti dviem būdais: (1) Jiems gali padidėti emocinių problemų ir su tuo susijusių pasekmių rizika: gali pasireikšti save naikinančiu elgesiu, narkotinių medžiagų vartojimu, polinkiu į savižudybę, valgymo sutrikimais; (2) Vaikai perima suaugusiojo vaidmenį buityje, tėvo vaidmenį jaunesniesiems broliams, seserims. Net jei paauglys nori būti paliktas ramybėje, vienas iš tėvų ar abu tėvai gali siekti jo draugystės ir kompanijos dėl jų pačių išgyvenamo vienišumo jausmo. Tokiu būdu jie gali būti izoliuojami nuo savo bendraamžių, kas gali trukdyti jiems sėkmingai atlikti savo amžiaus užduotis.
Išsiskyrusių šeimų vaikams yra didesnė psichologinių problemų rizika. Tyrimai rodo, jog nepriklausomai nuo lyties ir nuo laiko, praėjusio po skyrybų, išsiskyrusių tėvų vaikams labiau būdingi depresiškumo, priešiškumo, agresijos ir nerimastingumo požymiai. Išsiskyrusių šeimų vaikai pyktį dažnai naudoja kaip savisaugą prieš nerimą prarasti meilę.
Tyrimai atskleidžia, jog tėvų skyrybos turi ilgalaikes negatyvias pasekmes vaikams. Pasekmės juntamos netgi vaikui suaugus. Ypač jos juntamos gebėjimo kurti ilgalaikius romantinius santykius srityje. Išsiskyrusių tėvų vaikai, būdami suaugę yra labiau linkę turėti neigiamą požiūrį į santuoką, prasčiau jaučiasi psichologiškai, dažnai ir patys patiria nestabilumą savo santykiuose su antrąja puse. Tėvų skyrybos žalingai įtakoja gebėjimą mylėti ir būti mylimam. Ankstyvame suaugusiojo amžiuje vaikus iš išsiskyrusių tėvų šeimų persekioja baimė, kad tėvų likimas laukia ir jų. Kai išsiskyrusių tėvų vaiki užauga, jiems trūksta teigiamo vyro ir moters gyvenimo kartu stabiliuose santykiuose pavyzdžio – ir tai virsta pagrindine kliūtimi jų vystymosi kelyje.
Norėdami bent šiek tiek sumažinti žalingas skyrybų pasekmes vaikui, besiskiriantys tėvai, kad ir kaip jiems būtų sunku, turi skirti reikiamą dėmesį ne tik savo, bet ir vaiko išgyvenimams. Jie turėtų: kalbėtis su vaiku apie esamą situaciją, kiek įmanoma labiau įtraukti vaiką į planuojamus pokyčius, kuo mažiau konfliktuoti vaiko akivaizdoje, nepaversti vaiko konfliktų įrankiu, suteikti vaikui galimybę kuo dažniau matytis su abiem tėvais ir po skyrybų. Pagrindinė tėvų užduotis skyrybų situacijoje - užtikrinti vaiką, kad net įvykus skyrybų pokyčiams, vaiko gyvenimas nepasikeis dramatiškai, jis toliau bus mylimas abiejų tėvų ir toliau juo bus rūpinamasi taip pat kaip anksčiau.
